Lyčių socializacija
Lyčių socializacija yra vienas ankstyviausių ir fundamentaliausių socializacijos procesų žmogaus gyvenime. Dar vaikystėje vaikai pradeda formuoti supratimą apie save ir savo vietą visuomenėje, kartu mokydamiesi, ką reiškia būti tam tikros lyties asmeniu. Šis mokymasis vyksta per kasdienes sąveikas su artimiausia aplinka – šeima, globėjais, vėliau ugdymo įstaigomis, bendraamžiais ir žiniasklaida. Dar prieš suvokdami socialines institucijas ar profesinius vaidmenis, vaikai supranta, kad visuomenė skirsto žmones į lytis ir kad šis skirstymas turi socialinę reikšmę (Stockard, 2006).
Lyčių socializacija nėra neutralus procesas. Skirtingoms lytims dažnai priskiriami nevienodi elgesio modeliai, savybės ir lūkesčiai. Nuo pat gimimo kūdikiai gali būti skirtingai aprengiami, apibūdinami ir su jais kalbama skirtingu būdu. Berniukai dažniau siejami su jėga, aktyvumu ar savarankiškumu, o mergaitės – su švelnumu, rūpestingumu ir emociniu jautrumu. Šie skirtumai formuojasi ne dėl biologinių skirtumų, bet dėl visuomenėje įsitvirtinusių normų ir reikšmių, kurios perduodamos per socialinius santykius. Skirtingas lyties suvokimas kyla ir iš to, kad visuomenė pati yra struktūruota pagal lytį. Skirtingoms lytims priskiriamos nevienodos galios pozicijos, atsakomybės ir vertės. Todėl lytis tampa ne tik asmeniniu tapatumu, bet ir socialine kategorija, kuri lemia, kaip žmonės vertinami, ko iš jų tikimasi ir kokios galimybės jiems atsiveria. Dėl šios priežasties lytį suprantame skirtingai – kaip biologinį faktą, socialinį vaidmenį, tapatybę ir priklausymą tam tikrai grupei.
Tai, ko išmokstame apie lytį iš aplinkos, ilgainiui tampa mūsų savęs suvokimo dalimi. Lyčių socializacijos metu formuojasi ne tik elgesio modeliai, bet ir asmens tapatybė – tai, kaip save matome, kokias savybes laikome „savais“ ir kaip vertiname kitus. Šeima, kaip artimiausia socialinė aplinka, vaidina itin svarbų vaidmenį šiame procese: vaikai stebi suaugusiųjų elgesį, perima jų vertybes ir mokosi, kas laikoma „normalu“ ar „priimtina“. Skirtingoms lytims dažnai perduodami skirtingi signalai apie savybes, kurios yra vertinamos. Berniukai dažniau skatinami būti ryžtingi, konkurencingi ar nepriklausomi, o mergaitės – empatiškos, paklusnios ir orientuotos į santykius. Šie lūkesčiai ilgainiui internalizuojami ir tampa asmens identiteto dalimi. Kadangi tokios savybės aktyvuojamos įvairiose gyvenimo situacijose, jos daro ilgalaikę įtaką elgesiui, santykiams ir sprendimams (Carter, 2014). Be to, lytis formuojama per socialinius vaidmenis. Šeimoje, mokykloje ar darbo aplinkoje skirtingi vaidmenys dažnai yra susieti su lytimi. Vaikai mokosi, ką reiškia būti „mama“, „tėvu“, „mergaite“ ar „berniuku“, ir šiuos vaidmenis supranta per stebėjimą bei patirtį. Tokiu būdu lytis tampa nuolat „atliekama“ – kasdieniais veiksmais, pasirinkimais ir elgesiu, kurie palaiko esamas lyčių normas.
Lyčių socializacijos poveikis nėra trumpalaikis – jis išlieka visą gyvenimą ir daro įtaką struktūriniams procesams, pavyzdžiui, darbo rinkai. Tyrimai rodo, kad vaikystėje patirtos lyčių socializacijos patirtys yra susijusios su tuo, kokias profesijas žmonės pasirenka suaugę. Lawson kitų (2015) atlikto tyrimą, kuriame analizavo, kaip tėvų požiūris į lyčių vaidmenis ir šeimos gyvenimo organizavimas vaikystėje siejasi su jaunuolių profesiniais pasirinkimais vėlesniame amžiuje. Tyrimo rezultatai parodė, kad tėvų perduodami lyčių vaidmenų lūkesčiai skirtingai veikia berniukus ir mergaites. Pavyzdžiui, tradicinės motinų nuostatos apie moterų vaidmenį buvo susijusios su tuo, kad sūnūs dažniau rinkosi „vyriškomis“ laikomas profesijas. Taip pat nustatyta, kad laikas, praleistas su tėvu vaikystėje, turėjo skirtingą poveikį: dukterims tai buvo siejama su mažesniu lyčių tipizavimu profesiniuose pasirinkimuose, o sūnums – su didesniu.
Šie rezultatai rodo, kad lyčių socializacija šeimoje ne tik formuoja individualias nuostatas, bet ir prisideda prie lyčių segregacijos darbo rinkoje. Profesiniai pasirinkimai nėra vien asmeninio talento ar interesų rezultatas – juos formuoja ilgalaikiai socialiniai procesai, prasidedantys vaikystėje. Suprasdami šią įtaką, galime kritiškiau vertinti „natūralius“ lyčių skirtumus ir ieškoti būdų, kaip kurti lygesnes galimybes visiems, nepriklausomai nuo lyties.
Šaltiniai:
Carter, M. (2014). Gender Socialization and Identity Theory. Social Sciences, 3(2), 242–263. https://doi.org/10.3390/socsci3020242
Lawson, K. M., Crouter, A. C., & McHale, S. M. (2015). Links between family gender socialization experiences in childhood and gendered occupational attainment in young adulthood. Journal of Vocational Behavior, 90, 26–35. https://doi.org/10.1016/j.jvb.2015.07.003
Stockard, J. (2006). Gender socialization. In J. S. Chafetz (Ed.), Handbook of the sociology of gender (pp. 215–227). Springer.