Ar tavo laikas priklauso tau?
Laikas, kaip socialinis konstruktas yra vienas svarbiausių, bet dažnai nepastebimų veiksnių, turinčių įtakos lyčių lygybei šiuolaikinėje visuomenėje. Moterų laikas iki dabar organizuojamas aplink šeimos, priežiūros ir paslaugų sritis, o vyrų – aplink viešą, ekonominę ir politinę veiklą (Bryson, 2022). Tokia samprata įtvirtino dvi skirtingas laiko perspektyvas: asmeninį laiką, kuris nevertinamas kaip produktyvus, ir viešą laiką, prilyginamą darbui, karjerai bei apčiuopiamai vertei. Todėl lyčių nelygybė nėra vien apie darbo užmokestį ar galimybes – ji apima pačią laiko struktūrą, kurioje egzistuoja socialiniai aspektai (Wajcman, 2019). Empiriniai tyrimai rodo, kad moterų laiko paskirstymas išlieka nelygus: jos daugiau laiko praleidžia atliekant neapmokamą rūpinimosi darbą, o vyrų laikas dažniau orientuotas į apmokamą veiklą (Kan & Chang, 2025).
Pasaulio mastu moterys kasdien vidutiniškai atlieka 2-3 kartus daugiau neapmokamo darbo nei vyrai, įskaitant vaikų priežiūrą, maisto gaminimą, namų tvarkymą ir emocinį palaikymą (ILO, 2024). Šis neapmokamas darbas dažnai nematuojamas ekonominiais terminais, nors jis yra būtinas darbo rinkos palaikymui (Federici, 2020). Be to, tyrimai rodo, kad moterų įsitraukimas į apmokamą darbą dažnai nereiškia mažesnio krūvio namų sferoje – vietoje to, jos atlieka vadinamąją „antrąją pamainą“, kai po darbo dienos imasi priežiūros pareigų (Hirway, 2023). Tai lemia, kad moterų laisvas laikas yra ne tik trumpesnis, bet ir labiau fragmentuotas – jis dažnai pertraukiamas buitinėmis ar emocinio darbo užduotimis (Román & Gracia, 2024).
Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad net kai moterys formaliai turi laisvo laiko, jis retai būna nepertraukiamas – jį nuolat ardo atsakomybė už kitus, planavimo ir priežiūros reikalai (Wajcman, 2019). Dėl šios priežasties moterų poilsis vyksta greta kitų veiklų, o ne vietoje jų. Moterų laikas – tai ribos tarp darbo ir poilsio, viešumo ir privatumo, rūpinimosi ir savirefleksijos (Bryson, 2022). Toks gyvenimo būdas turi tiesioginį poveikį psichinei sveikatai, kūrybingumui ir savivokai, nes trukdo įsitraukti į veiklas, reikalaujančias gilesnio dėmesio ar ilgalaikės koncentracijos (Kan & Chang, 2025). Tokiu būdu moterų laikas tampa ne jų pačių nuosavybe, o bendru ištekliumi, kuris tarnauja kitiems – šeimai, darbui, visuomenei (ILO, 2024). Feminizmo teorijos šį reiškinį vadina kolektyviniu laiko kolonizavimu: moterų laikas priklauso kitiems, o jų teisė į autonomiškumą lieka pažeidžiama (Hirway, 2023). Kitaip tariant, moters dienotvarkė dažnai sudaroma ne pagal jos pačios prioritetus, o pagal kitų žmonių poreikius. Ši situacija įtvirtina priklausomybę – moterų laisvė gyventi pagal savo ritmą tampa ribota (Bryson, 2022). Remiantis šiais faktais, moteris, kuri ilsisi ar skiria laiką sau, rizikuoja būti laikoma savanaude, o nepasiekiamumas ar atsiribojimas tampa socialiai nepriimtinu (Wajcman, 2019). Taigi, tokios mintys kelia ne tik ekonominius, bet ir etinius klausimus apie tai, kaip patriarchalinė kultūra reguliuoja moterų elgesį ir savivoką.
Patriarchalinės laiko kontrolės šaknys glūdi socialiniuose ir ekonominiuose aspektuose, kai moterų laikas buvo sistemingai atskirtas nuo viešojo, produktyvaus laiko (Bryson, 2022). Istoriškai patriarchatas, kaip socialinė tvarka, įtvirtino dvigubą laiko sistemą: vyrų laikas buvo susietas su viešaisiais, politiniais ir ekonominiais procesais, o moterų – su privačia, namų sfera (Federici, 2020). Ši atskirtis atsirado kartu su agrarinės visuomenės formavimusi, kai moterų darbas buvo įtrauktas į šeimos ir reprodukcijos sritį, bet nebuvo laikomas produktyviu (Hirway, 2023). Tokiu būdu moterų laikas tapo nematomas ne todėl, kad jis neegzistavo, bet todėl, kad buvo perklasifikuotas kaip savaime suprantamas šeimos ir rūpinimosi poreikių išpildymas (Federici, 2020).
Vakarų kultūros istorijoje vienas lūžio momentų įvyko ankstyvame modernizmo laikotarpyje, kai kapitalizmo plėtra radikaliai pertvarkė laiko sampratą. Pasak Silvia Federici (2020), XVII-XVIII a. moterų gyvenimas buvo griežtai kontroliuojamas – per moralės taisykles ir šeimos tvarką – ir tai buvo susiję su darbo jėgos organizavimu. Moterų kūnai ir laikas tapo valstybės bei ekonomikos valdymo objektu. Moterims buvo priskirtas atsakingas vaidmuo už darbo jėgos reprodukciją, tačiau jų darbas šioje srityje niekada nebuvo pripažintas kaip „darbas“. Tokiu būdu patriarchatas ir kapitalizmas susiliedami sukūrė struktūrą, kurioje moters laikas buvo subordinuotas „produktyviam vyrų laikui“.
Laiko kontrolė čia veikė ne per prievartą, o per moralę – moterų laikas turėjo būti skirtas šeimai, vaikams, Dievui, o ne sau. Taip moters laisvas laikas buvo traktuojamas kaip tinginystė, beprasmybė (Bryson, 2022).
Pramoninės revoliucijos laikotarpiu šis procesas įgijo naują formą. Kai vyrai tapo samdomais darbininkais, jų darbo laikas buvo griežtai reglamentuotas, išmatuojamas ir įkainojamas. Tuo tarpu moterų laikas liko lankstus – nuolat prieinamas šeimai, vyrui, vaikams (Wajcman, 2019). Moterų laikas šiuo laikotarpiu tapo ne tik neapmokamas, bet ir neįskaitomas – jo vertė nebuvo įtraukta į nacionalinius ar ekonominius rodiklius, nors be jo „produktyvus“ vyrų laikas nebūtų įmanomas (Hirway, 2023).
XX a. feministinis judėjimas šią istorinę laiko kolonizaciją pavertė politiniu klausimu.
Antrosios bangos feministės, tokios kaip Simone de Beauvoir ir vėliau Arlie Hochschild, iškėlė idėją, kad moters laikas yra antrinis – jis prasideda tik tada, kai pasibaigia kitų poreikiai (Hochschild, 1989). Ši teorinė kryptis parodė, kad patriarchatas funkcionuoja ne tik per ekonominę nelygybę, bet ir per laiko prizmę – moterų laikas laikomas blogu, jei jis nenaudingas kitiems (Bryson, 2022). Šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad ši logika išlieka net ir XXI a. tose visuomenėse, kur moterys ekonomiškai nepriklausomos (Román & Gracia, 2024).
Tad patriarchato galios esmė nėra tik valdžia kūnui ar ekonomikai – ji veikia per laiką. Kontroliuodamas moterų laiką, patriarchatas reguliuoja jų buvimą, matomumą ir net emocinį foną. Todėl šiuolaikinės feministinės teorijos siūlo ne tik kalbėti apie laiko paskirstymą, bet ir keisti esmę – kad moterų laikas būtų suvokiamas kaip politinė teisė, o ne moralinė pareiga (Hirway, 2023; Kan & Chang, 2025).
Norint keisti patriarchalines laiko kontrolės struktūras, pokyčiai turi vykti visuomeniniu lygiu. Reikia pripažinti, kad moterų laikas istoriniu požiūriu buvo subordinuotas kitų poreikiams. Taigi, būtina reformuoti darbo, šeimos ir kultūrines praktikas, kad poilsio, kūrybos ir savirealizacijos laikas taptų vertingas visiems (Hirway, 2023; Kan & Chang, 2025). Visuomenė turi skatinti supratimą, kad atsipalaidavimas ir kūryba yra lygiavertės veiklos formos, ir kurti struktūras, kurios užtikrintų lygiavertį laiko paskirstymą bei apsaugotų moterų laiką nuo subordinacijos kitiems (Bryson, 2022).
Šaltiniai:
- Bryson, V. (2022). Gender and the Politics of Time. Cambridge University Press.
- Federici, S. (2020). Patriarchy of the Wage: Notes on Feminist Struggle. PM Press.
- Hirway, I. (2023). Understanding Time Poverty: Gender, Work and Well-Being in Global Perspective. Routledge.
- Hochschild, A. (1989). The Second Shift: Working Parents and the Revolution at Home. Viking Penguin.
- International Labour Organization (ILO). (2024). The Unpaid Care Work and Labour Market: An Analysis of Time Use Data. Geneva: ILO Publications.
- Kan, M.-Y., & Chang, G. (2025). Gender and Time Use: The Hidden Gender Inequality Shaping Everyday Life. University of Oxford.
- Román, J. G., & Gracia, P. (2024). Gender differences in time use across age groups: A study of ten industrialized countries, 2005–2015. PLoS ONE, 19(2), e0278321.
- Wajcman, J. (2019). Pressed for Time: The Acceleration of Life in Digital Capitalism. University of Chicago Press.