“TAI TIK SKAUSMINGOS MĖNESINĖS”
Endometriozė – tai estrogenams jautri, lėtinė, uždegiminė liga, kai gimdos gleivinės (endometriumo) tipo audinys lokalizuojasi ne gimdos ertmėje, o už jos ribų: kiaušidėse, žarnyne ir retai kituose organuose. Egzistuoja atvejai, kuomet endometriozės židiniai randami smegenyse (Zondervan et al., 2020; Brichant et al., 2022; Xu et al., 2025).
Liga serga apie 5–10 % vaisingo amžiaus moterų, o jos paplitimas siekia 6–15 % . Endometriozė dažniausiai diagnozuojama tarp 25 ir 45 metų, nors simptomai gali prasidėti paauglystėje, o net 8–12 metų trunka iki diagnostikos nustatymo (Zondervan et al., 2020; Brichant et al., 2022; Xu et al., 2025).
Diagnozės laukimo problema endometriozės atveju yra viena iš didžiausių šios ligos klinikinių ir psichosocialinių iššūkių. Vidutinis laikas nuo simptomų pradžios iki oficialios diagnozės siekia 7–12 metų, priklausomai nuo šalies, sveikatos priežiūros prieinamumo ir specialistų žinių lygio (Ballard et al., 2006; Zondervan et al., 2020; Brichant et al., 2022).
Kodėl reikia taip ilgai laukti diagnozės?
1. Simptomų normalizavimas ir stigmatizacija
Daugelis moterų ilgą laiką mano, kad skausmingos menstruacijos, nuovargis ar diskomfortas lytinių santykių metu yra „normalūs“. Net ir medikai dažnai minimizuoja arba normalizuoja skausmus kaip „natūralią“ moterišką patirtį. Tyrimai rodo, kad vienas iš pagrindinių vėlavimo veiksnių yra pacienčių patirtas medikų simptomų ignoravimas (Nichols et al., 2021).
2. Nespecifiniai ir kintantys simptomai
Endometriozės simptomai persidengia su daugeliu kitų būklių: dirgliosios žarnos sindromu (IBS), šlapimo pūslės disfunkcija, depresija. Kai kurios moterys turi besimptomę ligos formą, o kitos jaučia labai stiprius simptomus, bet neturi didelio židinių kiekio – tai apsunkina diagnostiką.
3. Invazinės diagnostikos būtinybė
Ilgą laiką vienintelis patikimas būdas nustatyti diagnozę buvo laparoskopija – chirurginė procedūra su bendrine nejautra. Dėl to gydytojai kartais neskubėdavo siūlyti tokio tyrimo be akivaizdaus indikacijų pagrindo.
4. Nepakankamas gydytojų pasirengimas
Net išsilavinę sveikatos priežiūros specialistai ne visada atpažįsta įvairias endometriozės formas, ypač jei pacientė nesiskundžia klasikine dismenorėja (skausmingomis mėnesinėmis). Vienas tyrimas (Hudelist et al., 2012) parodė, kad net 65 % moterų, kurioms po laparoskopinės operacijos nustatyta endometriozė, anksčiau buvo klaidingai gydytos nuo kitų ligų.
Simptomai
Daug pacienčių skundžiasi pilvo pūtimu, žarnyno diskomfortu, kuris dažnai painiojamas su dirgliosios žarnos sindromu (IBS). Pastaraisiais metais vis daugiau tyrimų sieja šiuos simptomus su žarnyno mikrobiomos disbalansu, galimai sąlygojančiu sisteminį uždegimą ir padidintą skausmo jautrumą (Ni et al., 2023; Ata et al., 2021).
Kitas reikšmingas aspektas – vaisingumo sutrikimai. Manoma, kad iki 40–50 % nevaisingų moterų turi endometriozės židinių, kurie sukelia mechaninius, uždegiminius ar imuninius pokyčius, trukdančius ovuliacijai, apvaisinimui arba embriono implantacijai (Zegers-Hochschild et al., 2021).
Endometriozė taip pat susijusi su įvairiais psichikos sveikatos sutrikimais – moterys, sergančios šia liga, turi reikšmingai padidintą depresijos, nerimo ir net valgymo sutrikimų riziką. Metaanalizės duomenimis, rizika susirgti depresija ar nerimo sutrikimais padidėja 3–5 kartus (Lagana et al., 2020).
Be to, stebimi didesni gretutinių būklių rodikliai, tokie kaip širdies ir kraujagyslių ligos, autoimuniniai sutrikimai ir fibromialgija – tai rodo kompleksinį ligos pobūdį (Kvaskoff et al., 2021).
Diagnozės nustatymas
Ilgą laiką endometriozės diagnostikos auksiniu standartu buvo laikoma laparoskopija su histologiniu audinių patvirtinimu (Zondervan et al., 2020). Nors šis metodas išlieka tiksliausias, jis yra invazinis ir dažnai lemia ilgą diagnostinį vėlavimą. Pastaraisiais metais klinikinės gairės vis dažniau remiasi neinvaziniais vaizdiniais tyrimais, ypač transvaginaline echoskopija (TVUS) ir magnetinio rezonanso tomografija (MRT), kurios tampa pirmaisiais diagnostikos žingsniais, ypač įtariant giliosios infiltracinės endometriozės (DIE) atvejus (Thomassin-Naggara et al., 2023; Xu et al., 2025).
Be to, mokslininkai aktyviai tiria biomarkerius kraujyje, šlapime, menstruaciniame kraujyje ir net išmatose, siekdami sukurti neinvazinius diagnostikos metodus. (Ni et al., 2023; Chapron et al., 2022).
Gydymas
Medicininis gydymas
Pagrindinis medikamentinis gydymo tikslas – sumažinti estrogenų poveikį, kuris skatina endometriumo židinių augimą. Dažniausiai taikomi: Kombinuoti geriamieji kontraceptikai, gestagenai (pvz., dienogestas), GnRH agonistai ir antagonistai (pvz., Elagolix), kurie sukelia laikinos menopauzės būseną (Taylor et al., 2020). Nesteroidiniai priešuždegiminiai vaistai (NVNU) naudojami skausmui kontroliuoti, tačiau jie nepaveikia ligos progresavimo. Pastaruoju metu dėmesys skiriamas eksperimentinėms terapijoms, tokioms kaip epigenetiniai moduliai, genų terapijos (ATMPs), organoidų tyrimai, bei mikrobiotos korekcija probiotikais ar prebiotikais (Garcia-Solares et al., 2021; Ata et al., 2021). Gyvenimo būdo pokyčiai taip pat laikomi reikšminga gydymo dalimi: priešuždegiminė dieta (turtinga omega-3, be glitimo ir kofeino), fizinis aktyvumas ir mitybiniai papildai (pvz., vitamino D) gali palengvinti simptomus, tačiau rekomenduojama gydytojo priežiūra (Barrett et al., 2022).
Chirurginis gydymas
Chirurginis gydymas rekomenduojamas, kai neveikia medikamentinis gydymas, siekiama pastoti ar yra stiprūs simptomai. Naudojami metodai: Ablacija – paviršinių židinių deginimas, paprastesnis, bet turintis didesnį recidyvų dažnį (Sutton et al., 2020). Ekscizija – endometriumo audinių išpjovimas, laikomas efektyvesniu, ypač esant endometriomoms ar giliai endometriozei; taip pat susijęs su geresniais vaisingumo rezultatais (Roman et al., 2021). Kai kuriais atvejais taikoma radikali chirurgija (pvz., histerektomija), tačiau tai nėra universalus sprendimas, nes liga gali atsinaujinti net ir po kiaušidžių pašalinimo (Zondervan et al., 2020).
ENDOMETRIOZĖS SKAUSMAS
Pagal Global Burden of Disease Study (GBD) duomenis, endometriozė yra viena iš pagrindinių moterų sveikatos problemų, sukeliančių didelį skausmą ir negalią, įtraukiant ją tarp pirmaujančių priežasčių, dėl kurių moterys patiria darbingumo praradimą reprodukcinio amžiaus laikotarpiu (GBD, 2019). Nacionalinės skausmo asociacijos (pvz., International Association for the Study of Pain, IASP) pripažįsta endometriozės sukeltą skausmą kaip lėtinį skausmo sindromą, kuris reikalauja specializuoto vertinimo ir gydymo dėl savo sudėtingumo ir stiprumo.
Endometriozės skausmas dažnai apibūdinamas kaip vienas sunkiausiai pakeliamų lėtinių skausmų, kurio intensyvumas gali stipriai viršyti įprastų menstruacijų ar kitų ginekologinių ligų sukeliamą skausmą. Daugelis sergančių moterų ilgainiui patiria ne tik fizinę, bet ir psichologinę kančią – tai visiškai išsekęs organizmas, nuolatinis skausmo laukimas ir gyvenimas tarsi „skausmo narve“ (Zondervan et al., 2020; Bulun et al., 2019).
Skausmo pobūdis
Endometriozės sukeltas skausmas yra įvairiapusis ir dažnai nepriklauso nuo menstruacinio ciklo fazės: Lėtinis dubens skausmas, kuris gali būti nuolatinis ir nesusijęs su mėnesinėmis.
Dismenorėja – itin skausmingos mėnesinės, galinčios paveikti moters gebėjimą dirbti ar lankyti mokslus. Dyspareunija – skausmas lytinių santykių metu ar po jų. Skausmas šlapinantis arba tuštinantis, ypač jei židiniai pažeidžia šlapimo pūslės ar žarnyno paviršius. Ovuliacinis skausmas, kuris gali būti aštrus, duriantis, pasikartojantis.
Svarbu pažymėti, kad skausmo intensyvumas ne visada koreliuoja su ligos sunkumo laipsniu – net nedideli židiniai gali sukelti labai didelį skausmą. Tai siejama su nervinių skaidulų proliferacija, uždegiminių mediatorių (pvz., prostaglandinų, citokinų) išsiskyrimu bei centrine nervų sistemos sensibilizacija – reiškiniu, kai ilgalaikis skausmas keičia smegenų reakciją į dirgiklius, padidindamas jautrumą skausmui (As-Sanie et al., 2019; Aredo et al., 2017; Stratton & Berkley, 2011).
Psichologinė našta
Ilgalaikis skausmas sukelia didelę psichologinę ir socialinę žalą: depresija, nerimo sutrikimai, nemiga, lėtinis nuovargis – dažnai pasireiškiantys komorbidiniai reiškiniai (Delanerolle et al., 2021). Darbo produktyvumo sumažėjimas, socialinė izoliacija, seksualinės funkcijos sutrikimai. Nerimas dėl vaisingumo, nepasitikėjimas savo kūnu, baimė būti nesuprastai. Pacienčių pasakojimai dažnai liudija apie gilų egzistencinį skausmą:
„Aštrus peilis, veriantis visą pilvą.“
„Tarsi gniaužtų kažkas iš vidaus.“
„Jaučiuosi lyg gyvenu su vidinių priešų armija, kuri kas mėnesį žaloja mano kūną.“
Tokie liudijimai atskleidžia, jog skausmas apima ne tik fiziologinį aspektą, bet ir emocinę bei socialinę sferas, todėl būtina į endometriozės valdymą įtraukti psichologinę ir psichosocialinę pagalbą (Ballweg, 2020; Missmer et al., 2021).
Psichologinės intervencijos
Kognityvinė-elgesio terapija (KET) yra viena iš plačiausiai tirtų ir taikomų psichoterapijos formų endometriozės kontekste. KET padeda pacientėms įveikti neigiamas mintis, susijusias su skausmu, sumažinti skausmo sukeltą emocinę įtampą bei pagerinti veiklos lygį (Schmidt et al., 2020). Tyrimai rodo, kad reguliarios KET sesijos gali reikšmingai mažinti depresijos ir nerimo simptomus, pagerinti skausmo valdymą ir bendrą gyvenimo kokybę (Patel et al., 2019).
Mokymasis atsipalaidavimo technikų, meditacijos, kvėpavimo pratimų ir sąmoningumo (mindfulness) taikymas skausmo metu padeda sumažinti skausmo suvokimą ir emocinį stresą (Bishop et al., 2018). Samoningumo (mindfulness) intervencijos ypač naudingos mažinant lėtinio skausmo sukeliamą neigiamą psichinę įtampą (Zhang et al., 2021).
Socialinės paramos reikšmė
Pacientės, turinčios stiprų socialinį palaikymą, įskaitant šeimos narius, draugus ar paramos grupes, dažniau geriau susidoroja su skausmu ir išlieka funkcionalios kasdieniame gyvenime (Kleinstäuber et al., 2018). Endometriozės paramos grupės ir bendruomenės suteikia saugią erdvę dalintis patirtimi, mažina izoliacijos jausmą ir skatina pacientų įgalinimą.
Integruotas požiūris
Šiuolaikinėse gydymo gairėse rekomenduojama taikyti multidisciplininį požiūrį, apjungiantį medicininį gydymą, fizinę terapiją ir psichosocialinę paramą. Tai padeda pacientėms ne tik valdyti skausmą, bet ir stiprinti psichinę sveikatą, mažinti lėtinio streso poveikį bei gerinti gyvenimo kokybę (Lemaire et al., 2022). Taigi, šis tyrimas parodo, kad esant tokiai ligai, labai svarbu palaikyti ne tik fizinę gerovę, bet ir psichologinę būseną.